lalėjimas

lalė́jimas sm. (1) 1. → lalėti 1: Ir tų mergų lalė́jimas patobęs – kaip žąsų būrys! Grg. Nognas lalė́jimas girtų J. 2. → lalėti 4; dūdavimas, skambėjimas: Tyliomis vasaros naktimis kai kas ten girdįs medžioklės ragų ir skudučių lalėjimą rš. | prk.: Jis nepastebi tų žydinčių sodų, nejaučia pavasario lalėjimo rš. 3. → lalėti 5; smarkus bėgimas, tekėjimas: Kad lalė́jimas kraujo – visa praustuvė pribėgo! KlvrŽ.